Aš esu valkata ir keistuolis. Aš čia užklydau. Tikriausiai netyčia, bet neatsitiktinai. Aš ieškau panašių į save, slankioju interneto skersgatviais ir užkampiais. Aš pasirodau gatvėse, prospektuose ir skveruose, bet nekenčiu ir bijau tokių vietų. Mane akina reklamos Delfyje ir blizgios „vitrinos“ Alfoje, kurtina pravažiuojantys sunkvežimiai ir minios šurmulys. Aš tikriausiai nemyliu šito pasaulio ir jo bijau. Bijau, nes jis netikras ir kažkoks keistas.
Kartais aš užkalbinu praeivius: kai kurie netgi kantriai mane išklauso, bet aš nesu mėgstamas. Gal todėl, kad dvokiu kažkuo, ko nėra vitrinose ir reklamose. Aš esu atgrasus, nemoku bendrauti, nes sakau tai, kas man „užeina ant seilės“. Pastebėjau, kad prospektuose daug šurmulio, bet mažai manęs besiklausančių, todėl iš Bernardinų, VŽ ir AFTN ir BBC pasukau į užkampius – į interneto užkampius.
Prasidėjo viskas nuo gatvės, nuo šurmulio ir nuo smalsumo. Tikriausiai smalsumas mane veda ten, kur kiti nenori eiti. Sutikite – nėra malonu bristi per tepaluotus skudurus, raustis konteineryje ir kvėpuoti smarve ir dulkėmis.
Dulkės. Jos man primena Fukušimą – didžiausią žmonijos istorijoje nusikaltimą. Gal todėl ir tapau valkata, kad nusikaltimai, kurie padaromi tamsiuose skersgatviuose, skvereliuose ir už kampo, nė iš tolo neprilygsta tam, ką sugeba padaryti žmogus, vilkintis melsvus marškinius ir dėvintis išlygintas kelnes…
Keista, bet sutinku mažai tokių kaip aš. Kai sutinku, bandau įrodyti savo tiesą, mane išklauso, bet nesupranta, nes aš esu valkata, aš esu įtartinas ir neįdomus, įkyrus ir sukto snukio. Keista, bet man patinka sąvartynas, kuriame gyvenu. Aš mėgstu skaityti šlapius pasenusius laikraščius ir žurnalus. Laikas, kol jie mirko ir džiūvo konteineriuose ar ant šaligatvio plytelių, jau būna sustatęs daugelį dalykų į savo vietas, todėl „naujienos“ kelia šypseną. Kartais – liūdesį.
Aš nežinau, ar dar čia užklysiu, nes nemėgstu rašyti ir tikriausiai nusibodo kažką įrodinėti, bet kas žino, gal tai šansas rasti panašių į save… Tokio aš ieškau ir žinau, kad man reikia pagalbos tam, kad išbrisčiau iš internetinio alkoholizmo liūno, o gal tam, kad atlikčiau misiją. Kartais aš sergu didybės manija ir tikiu, kad esu gudresnis nei kiti. Man patinka būti pranašesniu ir jausti mazochistinį pasitenkinimą, kylantį iš to, kad manęs ir vėl nesuprato. Kai mane supras, aš išnyksiu, aš būsiu nereikalingas, nes ten, kur „praeis“ žinios, iniciatyva ir technologijos, vietos valkatai nebeliks. Gal ir gerai, gal pagaliau ką nors išmoksiu. O dabar apie tai, ko neišmokau mokykloje…
Mokykloje aš mėgau istoriją. Rugsėjo pirmomis dienomis gavęs naują vadovėlį, perskaitydavau jį per vakarą, na, – gal per du. Pats pirmas vadovėlio atvertimas sukeldavo nuotykių jausmą ir norą nukeliauti ten, į praeitį, šimtą, penkis šimtus, o gal net tris tūkstančius metų. Vadovėlius rydavau greitai ir efektyviai. Kol mokytoja išaiškindavo naują pamokos temą, aš jau būdavau perskaitęs du tris skyrius į priekį. Man nereikėjo mokytis, jei paprašydavo papasakoti skyrelį, kaldavau iš atminties užtikrintai. Datos kartais užsimiršdavo, bet amžių skaičiavimo sistema ne. Aš mėgau istoriją, bet kažko neišmokau. Tas kažkas išryškėjo tik tada, kai tapau valkata. Jūs viską – tikiuosi – suprasite, kai užduosiu klausimą.
Nedidelė įžanga. Nežinau, kaip jums, bet man iš Lietuvos istorijos įstrigo LDK ir Vytautas. Kai žiūrėdavau į žemėlapį nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, aš didžiavausi, kad esu lietuvis. Aš didžiavausi, kad mes laimėjome Žalgirio mūšį, kad buvome didelė ir galinga šalis, Bet aš nieko nesupratau ir neišmokau iš istorijos. Gal todėl, kad manęs nemokė vertinti ir galvoti? Mane mokė atsakyti į tai, ko klausdavo, ir niekas niekada neišaiškino, kaip iš fakto atrasti dėsnį. Taigi liūdniausi iš Lietuvos istorijos buvo LDK ir Lenkijos padalijimai. Kažkokia trumpa nyki pamoka: Prūsija ir Rusija pasidalino LDK bei Lenkiją. Aš to nesuvokiau. Skaičiau ir stebėjausi, – pasidalino kaip tortą. Buvo ir nėr. Taigi, klausimas jums. Kas bendro tarp LDK, Romos imperijos ir Sovietų Sąjungos? Tai pagrindinis klausimas. Tai mano rašinio esmė, tai esmė, kodėl esu valkata.
Bendra yra tai, kad nei LDK, nei Romos imperija, nei Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja. Neegzistuoja ne tik šios imperijos. Nebėra Osmanų imperijos, Mingo dinastijos, majų, inkų, actekų ir Velykų salos čiabuvių, sukūrusių akmenines galvas… Tai, kad išnyko civilizacijos, yra faktas. To fakto interpretacija ta, kad žlugimas istorijos bėgyje yra kasdienybė. Jei taip, ar jums nesmalsu, kiek ilgai „temps“ „Vakarų“ civilizacija? Man smalsu. Štai kodėl aš lankausi ten, kur jūs būti nemėgstate, – interneto užkaboriuose, nustatinėjančiuose, kokioje gi civilizacijos vystymosi stadijoje yra Vakarai. Kad būtų paprasčiau, susikūrimo stadiją atmeskime. Tada gyveno mūsų seneliai. Pakilimo stadija atiteko mūsų tėvams. O kur esame mes? Priešakyje tolesnis kilimas ar nuosmukio pradžia? Štai jums citatėlė iš „Vikipedijos“ apie ankstyvuosius viduramžius: „Prasidedant II a. Romos imperijoje pasireiškė ekonominis, politinis smukimo laikotarpis – pradėjo mažėti gyventojų, sumenko prekybos apyvarta. Tai iš dalies siejama su tamsiųjų amžių klimato atšalimu ir sumenkusiu derliumi. Nuo Baltijos pajūrio, tautų kraustymosi laikotarpiu į pietus patraukė germanų gentys (vandalai, gotai), iš rytų stepių atkeliavo hunai. Šios gentys pradėjo kurti savo valstybes ir sąjungas. Romėnams legionus išlaikyti buvo brangu, todėl ekonominio nuosmukio metu jų drausmė pakriko. Pakraščių armijas barbarai papirkdavo ir į imperijos teritoriją įsinešdavo ginklus.”
Neblogai, ką? – ir klimato problema, ir ekonomikos nuosmukis, ir gyventojų mažėjimas, ir pakrikusi moralė – viskas kaip šiandien. Neįtikina romėnu atvejis? Pasirinkite kokį nors kitą, nesvarbu kokį, bet tyrinėdami praeitį rasite daug bendro su šiandiena.
Kai žiūriu į šiandieninę „Vakarų“ civilizaciją, matau LDK, Romą, Osmanų imperiją ir visas kitas civilizacijas bei imperijas, kurios žlugo. Kodėl taip nutiko? Kaip būtent nutiko? Ar nenutiks tai mums? Atsakysiu iš karto. Žlugimo priežastys tos pačios. Galite tai vadinti stagnacija, korupcija, centralizacija, valiutos žlugimu etc. Viskas kažkada jau buvo nutikę.
Pasaulis keičiasi ir nestovi vietoje, todėl nėra idealios valdymo formos (įskaitant ir demokratiją). Kartais pranašesnė ta šalis, kuri yra atvira, sistemiška bei centralizuota, o kartais ta, kuri susiskaldo, užsidaro nuo “laisvų“ rinkų ir nekontroliuojamo kapitalo judėjimo.
O kaip būtent vyksta žlugimas? Paprastai, – žlugimo būdu. Žlugimas turi savo dėsnį. Dėsnį, kurio niekas neaiškino man mokykloje, bet kuris buvo patvirtintas faktais.
Viskas prasideda nuo smulkmenos. Kažkur pralaimimos kautynės, kažkur, kur yra silpniausia imperijos grandis, kyla maištas, apiplėšiamas iždas ar paperkamas valdžios vietininkas. Tokie reiškiniai plinta iš periferijos link centro. Pavyzdžiui, pirmiausia Europos pakraštyje Graikijoje, tada Airijoje, Portugalijoje… Vis didesnės imperijos žemės pakliūva į bėdą – Ispanija, Italija. Vėliau viskas sugriūva. Staigiai – per metus, mėnesį,savaitę. Istorija tai patvirtina. Buvo LDK, turėjo savo imperijos piką (galybės viršūnę). Tai buvo Vytauto laikai, po jo valdymo LDK ėjo tik silpnyn ir silpnyn, kol galiausiai nusilpusi ir nukraujavusi paprasčiausiai pasidalinta per labai trumpą laiko tarpą. Su Roma buvo tas pats. Romos galybės viršūnė buvo Julijaus Cezario laikais, vėliau – smukimas ir galiausiai staigus kritimas. Romos imperija smuko 500 metų, o per paskutiniuosius 50 imperijos gyvavimo metų (V-ame m. e. amžiuje) Romos miestas neteko apie 75 procentų gyventojų. Įspūdinga, ar ne?
Prisiminkite: smukimas greitėja. Taip būna visada. O kaip yra šiandien? Mes tik šiek tiek smuktelėjome ar jau greitu tempu ritamės žemyn? Manau, krentame su dideliu pagreičiu. Kol krentame, mes plasnojame ir įsivaizduojame, kad skrendame. Skardis be galo aukštas, todėl mes esame ramūs – kai taip ilgai krenti, pamiršti pavojų, bet nusileidimas bus skaudus.
Taigi mes krentame. Aš tai žinau tiksliai, nes kasdien matau, kaip byra langai ir pūva durys negyvenamuose ir ištuštėjusiuose kvartaluose, savo kūnu jaučiu, kaip dauginasi ir plinta ligos, parazitai ir žiurkės. Kai miegu laiptinėje, girdžiu, kaip girgžda surūdiję vyriai ir ašys. Centre vis dar gražu – jūs vaikštinėjate ir perkate, žavitės naujais žaisliukais ir skaitote naujienas. Visa tai yra tikra ir teisinga, bet teisinga yra ir tai, kad čia ir dabar gali nutikti bet kas. Gali bankrutuoti Graikija, o kartu ir Italija, gali atskilti Jungtinė Karalystė, gali bankrutuoti visas žemynas. Valdžia gali įvesti nepaprastąją padėtį, apriboti internetą ir piliečių laisves. Gali dingti Lietuvos respublika ir atsirasti Lietuvos valstija, Vokietijos valstija, Briuselistanas ar Vieningoji Europos Imperija. Viskas vardan švento tikslo- išsaugoti status quo ir “visuomenės interesą”. Gali kilti riaušės karas, ir suirutė. Manęs niekas nenustebins. Kai rudeni mane krečia šaltis aš paranojiškai tikiu kad taip ir nutiks.
Aš tai jau mačiau daugybę kartų istorijos vadovėliuose.
Kuo aš skiriuosi nuo jūsų? Tuo, kad aš netikiu, jog mes esame išskirtiniai ir sukūrėme kitokią civilizaciją nei anksčiau. Šis kartas yra lygiai toks pats kaip prieš 240 metų LDK ir toks kaip prieš 1500 metų Romoje. Mes skiriamės tuo, kad jūs tikite „augimu“, o aš ne.
Aš remiuosi paprastomis prielaidomis: 1. Vakarų valstybės yra nemokios (bankrutavusios). Tai akivaizdu, kai sudedi valstybės skolas, savivaldos skolas, įmonių skolas ir piliečių skolas. Susumavę jas, gauname, kad skolos viršija valstybių BVP 200 proc., 500 proc. ar net 1000 proc. (Jungtinės Karalystės atvejis). Esant tokioms didelėms skoloms valstybės arba bankrutuoja, arba spausdina pinigus sukeldamos hiperinfliaciją. Abu atvejai – tikra katastrofa.
2. Korupcija egzistuoja. Tarp tų, kurie valdo didelius pinigus, yra didelė korupcija. Aš tikiu, kad dideli pinigai nupirko valdžią ir mes beveik nebeturime išrinktųjų, kurie gintų piliečius. Išrinktieji atidirbinėja už jiems „paaukotus“ pinigus. Jų darbas nenaudingas visuomenei, jie didina atotrūkį tarp skurstančių ir turtingųjų. Jie kelia įtampa.
3. Valdžia niekada nesutinka ką nors keisti iš esmės – ji bijo permainų. Pirmiausia kyla permainos, po to jos įteisinamos valdžios aktais. Permainos dažnai išsikovojamos, jos neateina taikiai.
4. Blogėjančios ekonominės sąlygos skatina socialinius neramumus ir nusikalstamumą. Yra tiesioginis ryšys tarp išlaidų mažinimo ir didėjančio nusikaltimų skaičiaus.
5. Nuolatinis politikų kišimasis į ekonomiką ir jos “reguliavimas” duoda priešingą efektą – iškreipia rinką, didina įtampą, griauna produktyvumą ir iniciatyvą.
6. Žmonės bėga ten, kur geriau su jais elgiamasi. Tuštėja kaimai, miestai, šalys.
7. Tai ne pirmas kartas, kai šitaip nutinka. Taip jau buvo daug kartų, ir mes nesam kitokie.
8. Mes pasiekėme „augimo“ ribas.
Kuomet viską sudedu į vieną, matau, kad esame beveik toje pačioje būsenoje kaip 1989m., prieš sugriūvant Sovietų Sąjungai, todėl aš skubu. Aš vaikštau vakarais ir ieškau sprendimų. Žinau, kad nesu stiprus – jei naktį ieškodamas šilumos čia užklystų stipresnis, mane galėtų išmesti iš šiluminės trasos, todėl naktį duris į trasą užremiu. Susiradau dar vieną vietelę, kur galėčiau prisiglausti, jei šią atimtų… Ten palikau savo paltą. Žinau, kad ten saugu ir jo niekas neras, bet dėl visa ko susiveikiau ir daugiau skudurų. Juose gera miegoti ir šilta. Žinau, kad netrukus turėsiu daug konkurentų, jie valkataus gatvėse, atiminės pinigus iš praeivių ir šiltus paltus iš tokių kaip aš. Žinau, kad vienas neišgyvensiu, todėl buriu Gaują. Tai bus kova už išlikimą, išlikimą, kai visko trūks, o priešų daugės. Todėl aš esu čia ir ieškau Jūsų…
Tekstas: Filosofo arba tiesiog valkatos vardu Kęstutis Grinius
Rodyk draugams
